Pastabos iš didžiausio ekonomikos ir verslo lyderystės forumo Lietuvoje

Svarbiausias klausimas, į kurį atsakyti šiandien privalome paskatinti Lietuvos elitą ir visuomenę, yra šis: ar turime valios sutarti ir realizuoti pažangą, būtiną siekiant kurti saugią Lietuvos ateitį, užtikrinti ekonomikos augimą, gynybos stiprinimą ir visuomenės vienijimą?

Šių pastabų tikslas – paskatinti siekti tokio sutarimo, aiškiai matyti svarbiausius tikslus, kurių turime siekti, neleisti jų užtrolinti ir iššvaistyti jų potencialo.

Donaldo Trumpo sukelta pasaulio ekonomikos transformacijos banga yra gana svarbus procesas, kad paskatintų Lietuvos valstybės verslo ir politikos elitą ypač atsakingai vertinti ateitį, identifikuoti sprendimus, kurie didintų mūsų šalies ekonomikos augimo potencialą, kurtų tvirtą pamatą jos gynybos finansavimui ir piliečių gerovės augimui, bei siekti tuos sprendimus įgyvendinti. Tai padaryti būtina, nes karo su Rusija grėsmė yra reali, o, kaip detaliau rašau metiniame žurnalo „Valstybė“ numeryje, kurį vis dar galite rasti prekybos vietose arba mūsų interneto svetainėje www.valstybe.eu, jei pasienyje su Vladimiro Putino orda neišnaudosime visų mūsų valstybėje, versluose ir žmonėse slypinčio kūrybinio bei ekonominio potencialo, jei tenkinsimės tik daliniais sprendimais, būsime silpnesni ir lengvai skaldomi, tad kitą dešimtmetį smarkiai išaugs grėsmė, kad būtent mes tapsime kitu Rusijos taikiniu.

Privalome tikslingai veikti, kad taip neatsitiktų ir būtų priimami ne tik daliniai sprendimai, bet ir tie, kurių visuma paskatintų Lietuvos valstybės modernizavimą ir paklotų tvirtą pamatą ilgalaikiam ekonomikos augimui. Apie tai komunikuoti privalome tikslingai ir nuolat, stengdamiesi identifikuoti svarbiausius pokyčius, kurių turime siekti, ir suvienyti elitą, kad tai būtų daroma. Tai yra pagrindinė „Lietuvos Davoso“ forumo misija. Kuo daugiau Lietuvos visuomenės ir elito atstovų suvoks būtinų pokyčių svarbą ir vienysis, tuo didesnė bus tikimybė, kad bus vykdoma politika, užtikrinsianti saugią ateitį mūsų valstybei ir jos žmonėms.

Eduardas Eigirdas

„Lietuvos Davoso“ forumo iniciatorius

Žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas ir vyr. redaktorius

DEŠIMT SVARBIAUSIŲ DARBŲ, KURIANT SAUGIĄ LIETUVOS ATEITĮ

Norime pabrėžti, kad pateikiame sutrumpintas pastabas, skirtas tam tikrų tikslų svarbai suvokti, ir nesistengiame atsakyti į visus įmanomus klausimus tų jėgų ar tų veikėjų, kurie sistemingai veikia stengdamiesi šių pokyčių svarbą užtrolinti ar apskritai ištrinti iš informacinės erdvės.

SIEKTI NACIONALINIO SUSITARIMO DĖL ILGALAIKIO LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMO.

Esame įsitikinę, kad toks susitarimas yra būtinas. Apie tai „Lietuvos Davoso“ forume kalbėjo ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos vadovas Vidmantas Janulevičius – pabrėžė, kad tiek Vokietija, tiek Lenkija vykdo galingas į ekonomikos augimą nukreiptas investavimo programas, todėl jei norime užtikrinti spartesnį ekonomikos augimą ir iš to finansuoti gynybą bei piliečių gerovę, privalome tikslingai orientuotis į savo ekonomikos stiprinimą.

Vis dėlto būtina pabrėžti, kad, nepaisant daugybės tų, kurie forume pritarė minčiai, kad nauja ekonomikos proveržio vizija Lietuvai būtų naudinga, kol kas neturime jokių rimtų ženklų, kad būtų žengiama šiuo keliu. Tai paaiškinti bandome egzistuojančia informacine ir vertybine aplinka, veikiančia Lietuvos visuomenę ir elitą, mat ji neskatina jo orientuotis į ilgalaikę pažangą – užuot tai dariusi, skandina informaciniame negatyvo persmelktame triukšme, kuriame, tarsi drumzliname vandenyje, politikos lyderiai stengiasi priimti tik pavienius teisingus sprendimus, nes bijo, kad per daug ambicingi tikslai egzistuojančioje informacinėje erdvėje gali sukelti dar didesnį visuomenės pasipriešinimą, todėl visi pokyčiai įstrigs. Tai turėtų neraminti, nes tokiu atveju didelė dalis visuomenės net nesupranta, kad nemaža dalis pažangos, kuri ilguoju laikotarpiu būtų itin naudinga valstybei ir jiems patiems, yra aukojama tik todėl, kad nėra jėgos, kuri rūpintųsi, kad su destruktyvia ir melaginga įtaka būtų kovojama, o visuomenė apie būtinus pokyčius būtų nuolat informuojama, taip kuriant aplinką, gerokai palankesnę valstybę stiprinantiems pokyčiams realizuoti.

Esame įsitikinę, kad tokioje realybėje išskirtinai svarbu sugebėti nepasiduoti spaudimui ir primetamai nuostatai, kad valstybės pažangos bus tiek, kiek bus, tiesiog reikia su tuo susitaikyti. Atsižvelgiant į geopolitinę Lietuvos aplinką, su tuo susitaikyti tikrai negalima. Labai svarbu nuolat identifikuoti svarbiausius pokyčius ir viešinti jų naudą, kaip ir tartis dėl naujos Lietuvos ekonomikos augimo vizijos.

Detalesnius tokios vizijos kontūrus pristatysime žurnalo „Valstybė“ Pažangos numeryje, prekybos vietose pasirodysiančiame iki liepos 6 d., o dalį svarbiausių jos komponentų pateikiame ir šiose pastabose. Tikimės, kad kitų metų „Lietuvos Davose“ pavyks paskatinti Lietuvos politikos ir verslo elitą tartis dėl lemiamos šalies ekonomikos transformacijos, paskutinio sisteminio šuolio, kuris galutinai įtvirtintų Lietuvą tarp pažangiausių valstybių – ne tik ekonomikos, technologijų ir gynybos, bet ir socialinės bei ekonominės sistemos, padedančios puoselėti ir vienyti valstybę, srityse.

SKATINTI RYŽTINGAI INVESTUOTI Į LIETUVOS TECHNOLOGIŠKAI PAŽANGIŲ VERSLŲ PLĖTRĄ.

Taip sutapo, kad gana greitai po „Lietuvos Davoso“ forumo Vyriausybė paskelbė ketinimą papildomus 674 mln. eurų skirti šalies ūkininkams. Tai tikrai nėra blogai, tačiau šiandien didelė dalis pažangių valstybių šimtus milijonų, o didžiosios – ir šimtus milijardų, skiria dirbtinio intelekto (DI) potencialo plėtrai. Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, iki 2030-ųjų visame pasaulyje bus sukurta 170 mln. naujų darbo vietų, susijusių su DI. Vadinasi, Lietuvoje, jei bent kiek ryžtingiau vystysime DI potencialą, galime sukurti nuo 50 iki 60 tūkst. naujų darbo vietų. Ir nors toks skaičius skamba įspūdingai, net jei sukurtume tik 20 ar 30 tūkst., jau ir tai turėtų milžinišką teigiamą įtaką Lietuvos valstybės ateičiai ir žmonių gerovei. Tad verta klausti, kodėl mes neturime tokios pat ryžtingos DI ekonomikos finansavimo iniciatyvos, kokią Lietuvoje matome remiant ūkininkus? Tuo labiau kad kai kalbama apie žemės ūkio plėtrą, labai svarbu suvokti, kad visų pirma kalbama apie didesnes bendrovių pajamas, teigiamą įtaką BVP augimui ir darbo vietų išsaugojimą, bet ne apie spartų darbo vietų skaičiaus augimą, o skatindami technologiškai pažangius ekonomikos sektorius, kurie itin sparčiai auga globaliai, turime galimybę užsitikrinti didelį dažniausiai itin gerai mokamų darbo vietų skaičiaus augimą. Tai didintų ir vartojimą šalies viduje, ir į jį orientuotų verslų pajamas, ir pajamas į biudžetą ir „Sodrą“. Tuo būtina rūpintis, jei norime, kad Lietuvai gresiančios demografinės problemos, grėsmės biudžeto ir ypač „Sodros“ sistemos pajamoms būtų sumažintos iki minimumo.

Tai suvokdami ir atsižvelgdami į Rusijos karą Ukrainoje privalome būti maksimaliai atviri ir nustoti sau meluoti. Turime pripažinti, kad jei šiandien galime džiaugtis dėmesiu ūkininkams ir nieko negirdime apie sprendimus bent jau panašią sumą skirti DI ekonomikos plėtrai, tai nėra atsitiktinumas. Žurnale „Valstybė“ nuolat pabrėžiame, kad tiek Rusija, tiek tam tikros ciniško kapitalo grupės Lietuvoje visada veikė ir veiks, stengdamosi stabdyti, o jei įmanoma – ir blokuoti pažangą tose srityse, kuriose ji turi itin teigiamą ilgalaikę įtaką stiprinant Lietuvos ekonomikos pamatus. Taigi, apie paramą ūkininkams kalbama garsiai ir išdidžiai, o jei su DI susiję verslai bei startuoliai iš Lietuvos biudžeto ir gaus kažkiek milijonų, tikėtina, jog tai vyks labai tyliai, kad tik nesunervintų melagingose įtaigose skęstančios visuomenės. Su tuo susitaikyti neturėtume, nes prarasime itin didelę dalį Lietuvos ekonominio potencialo.

Tiesa, turėtų džiuginti, kad ekonomikos ir inovacijų ministras Lukas Savickas dalyvaudamas „Lietuvos Davose“ labai tvirtai kalbėjo apie nuostatą didinti Lietuvos investicinį patrauklumą, skatinti technologijų verslų plėtrą ir realizuoti proveržį DI srityje. Apie tai su ministru kalbėsime ir žurnalo „Valstybė“ Pažangos numeryje. Vis dėlto esame įsitikinę, kad jei nesistengsime formuoti palankesnės informacinės aplinkos valstybės investicijoms, kurios padidintų technologiškai pažangiausių sektorių plėtros Lietuvoje galimybes ir kurtų jų plėtrai palankią ekosistemą, sprendimai nebus tokie ambicingi, kokių šiandien turėtume siekti, norėdami pakloti itin tvirtus pamatus ilgalaikiam ekonomikos, gynybos finansavimo ir piliečių gerovės augimui.

SIEKTI, KAD MOKESČIAI PRIORITETIZUOTŲ ŠEIMAS IR TALENTUS, O NE NAFTĄ IR TUŠTYBĘ.

Gilumines Lietuvos problemas – tai, kaip giliai skęstame Rusijai naudingose destrukcinėse įtakose, trukdančiose tinkamai transformuoti mūsų ekonomikos sistemą, – turbūt geriausiai demonstruoja faktas, kad nors šiandien yra istorinis momentas, kai galime ir turime realizuoti ypač atsakingą mokesčių transformaciją, kuri suformuotų tvarius sisteminius pamatus Lietuvos ekonomikos augimui ir visuomenės vienybei, tai nevyksta. Geriausias pavyzdys, demonstruojantis, kad jei sistema ir taisoma, tai tik iš dalies, yra susijęs su ilgametėmis mūsų pastangomis paskatinti apmokestinti prabangą, ypač brangesnius ir itin prabangius automobilius. Deja, net vykstant Rusijos karui Ukrainoje neatsirado nė vieno politiko ar verslo lyderio, kuris būtų ryžtingai skatinęs apmokestinti automobilius progresiniu vertės mokesčiu.

Priminsime, kad Izraelyje automobiliai nuo tam tikros vertės apmokestinami iki 80 proc. siekiančiais mokesčiais, Danijoje – iki 150 procentų. Toks vertės mokestis minimų valstybių atveju padeda į biudžetą surinkti papildomus šimtus milijonų, net milijardus eurų, galop šie pinigai nukreipiami į kokybiškos visuomeninės susisiekimo infrastruktūros kūrimą, gynybos finansavimą bei kitus su piliečių gerove ir saugumu susijusius sprendimus (švietimo sistemą ir gerokai didesnę paramą piliečiams, auginantiems vaikus). Nors Lietuvos demografinė padėtis prastėja, nors verslas nuolat teigia, kad talentų trūksta ir mums gresia karas, net ir tai nepaskatina Lietuvos elito žengti Izraelio ar Danijos keliu, apmokestinant prabangiausius automobilius bent jau 30 proc. siekiančiais vertės mokesčiais. Negana to, nors visi suprantame, kad Rusija savo karus finansuoja naftos pinigais, diskutuojant apie mokesčių sistemos transformaciją kone mirtina tyla lydi ir šią sritį. Tarsi mūsų elitui, net ir demonstruojančiam patriotizmą, visiškai nerūpėtų, kuriuos Rusijos karus ateityje finansuos nafta.

Belieka konstatuoti, kad tai yra ne atsitiktinumas, o tos pačios informacinės ir vertybinės aplinkos rezultatas, kai mes Lietuvoje galime susitaikyti su didesniais mokesčiais dirbantiems žmonėms ir talentingiems profesionalams, bet ne su mokesčiais už brangesnius ir prabangius automobilius ar degalus. Nors būtent dirbantieji dažniausiai augina vaikus, būtent jais remiasi vidaus rinkoje veikiantys verslai, tai yra vartojimas šalies viduje, būtent jie išlaiko pensijų sistemą, taigi nuo jų veiklos labai priklauso ir Lietuvos valstybės gerovė.

Artimiausiu metu ruošiamės paskelbti detalesnes įžvalgas apie Lietuvos mokesčių sistemą ir planuojamus sprendimus, o šiose pastabose norėjome atkreipti dėmesį į svarbiausią kovą, šiandien vykstančią Lietuvoje, ir tai nėra kova su Rusija. Visų pirma ji yra susijusi su nemažos dalies elito godumu, cinizmu, o geriausiu atveju – abejingumu, kai, tikėtina, didelė dalis jų puikiausiai suvokia, kokia mokesčių sistemos evoliucija šiandien būtų naudingiausia Lietuvai, tačiau tyli ir susitaiko su įtaigomis, klaidinančiomis visuomenę ir išsaugančiomis ydingai veikiančią sistemą, trukdančiomis ją taisyti ir modernizuoti. Apie tai būtina kalbėti kuo garsiau, nes be teisingesnės ir pažangesnės mokesčių sistemos suvienyti Lietuvos visuomenę ir sustabdyti Rusijos karus bus neįmanoma. Taigi, mes ir toliau stengsimės paskatinti elitą vertybiškai pabusti, kad pagaliau iš tiesų mūsų mokesčių sistemoje, kaip ir elito vertybiniame pasaulyje, saugi Lietuvos valstybės ir šeimų su vaikais ateitis taptų brangesnė už prabangų automobilį.

TIKSLINGAI KURTI TALENTUS UGDANČIĄ, JUOS IŠSAUGANČIĄ IR JŲ PRITRAUKIANČIĄ VALSTYBĘ.

Jei per artimiausius penkerius metus sugebėtume sukurti bent 50 tūkst. (turėtume siekti daugiau) naujų gerai mokamų darbo vietų visų pirmą aukštą pridėtinę vertę kuriančiame technologijų sektoriuje, per kitą dešimtmetį Lietuvos biudžeto ir „Sodros“ pajamos pasipildytų nuo 10 iki 15 mlrd. eurų, o į vartojimą šalies viduje papildomai įsilietų apie 20 mlrd. eurų. Tai ne tik didintų biudžeto pajamas, bet ir sustiprintų visus į vartojimą šalies viduje nukreiptus verslus, pradedant parduotuvių ir baigiant medicinos paslaugomis, kavinėmis, restoranais, kirpyklomis ir t. t. Šį milžinišką ekonominį potencialą realizuoti galime tik tuo atveju, jei užsitikrinsime, kad Lietuvoje turėsime pakankamai talentingų žmonių, kurie galėtų kurti pažangias technologijas ir dirbti su jas kuriančiomis ar jomis besiremiančiomis bendrovėmis. Tai suvokdami, privalome tikslingai kurti ekosistemą, kuri padėtų ne tik ugdyti talentus, bet ir juos išsaugoti, susigrąžinti išvykusius ar pritraukti naujų iš kitų valstybių. Apie tai būtina kalbėti šiandien, kai Lietuvoje nuolat labai kokybiškai skleidžiamos įtaigos, gąsdinančios imigracija ir sąmoningai nekalbančios apie tai, kad visos valstybės, tarp jų – ir JAV su Donaldu Trumpu bei Elonu Musku, įnirtingai kovoja dėl talentų, nes būtent technologiškai pažangiais verslais ir juose dirbančiais talentingais profesionalais XXI a. yra grįsta valstybių ekonominė galia ir piliečių gerovė. Štai kodėl būtina labai atsakinga ir ryžtinga politika bei konkretūs sprendimai, kurie ne tik padėtų ugdyti ir išsaugoti, bet ir kiekvienais metais susigrąžinti arba pritraukti po kelis tūkstančius talentingų jaunuolių, savo srities profesionalų.

„Lietuvos Davoso“ forume kvietėme diskutuoti apie viziją, kaip reikėtų didinti aukštojo mokslo studijų kokybę, patrauklumą ir galimybes pritraukti (susigrąžinti išvykusius iš Lietuvos) daugiau gabių studentų iš kitų valstybių. Neabejojame, kad tai tikrai nesukels mirtino pavojaus mūsų valstybei, atvirkščiai – padės gerinti demografinę situaciją ir formuoti talentų pilną Lietuvos ekonomikos ekosistemą, patrauklią technologiškai pažangių verslų plėtrai. Jei sėkmingai žengsime šiuo keliu, galėsime užsitikrinti pažangą, didinsiančią Lietuvos patrauklumą ir ekonominę galią, o tai išnaudodami galėsime ne tik didinti savo biudžeto ir pensijų sistemos gyvybingumą bei gynybos finansavimą, bet ir dar dosniau finansuoti paskatas auginantiesiems vaikus, galop taip šią papildomą ekonominę galią transformuosime į lietuvių tautos gyvybingumą, Lietuvos piliečių skaičiaus ir Lietuvos valstybės ekonominės bei demografinės galios augimą.

Stengsimės tikslingai šią temą plėtoti, kad kova su imigracija, kuri tam tikrais atvejais, ypač kai kalbama apie nelegalią ir gretimų diktatūrų organizuojamą imigraciją, iš tiesų kelia labai didelį pavojų mūsų valstybei, neužgožtų būtinybės formuoti solidžią politiką, konkuruojant dėl savo ir kitų valstybių talentų, kuriais galėtų būti paremtas pažangių Lietuvos verslų ir visos šalies ekonomikos augimas. Siekdami šio tikslo, ir kitų metų „Lietuvos Davose“ planuojame organizuoti šiai temai skirtą sesiją, o jei sugebėsime suvienyti Lietuvos verslo, politikos, švietimo sistemos lyderius, organizuosime atskirą forumą ar bent nacionalinę diskusiją apie Lietuvos galimybes didinti valstybės ir miestų patrauklumą kurtis talentingiems profesionalams. Beje, tai bus ir viena pagrindinių žurnalo „Valstybė“ Pažangos numerio temų.

STENGTIS, KAD NT RINKA TEIKTŲ NAUDĄ VALSTYBEI, O NE OLIGARCHIJAI IR KORUPCIONIERIAMS.

Nepaisant Ukrainoje vykstančio karo, gresiančių mokesčių ir net Rusijos keliamos grėsmės Lietuvai, prognozuojama, kad NT kainos Lietuvoje ir šiemet kils. Tai iš dalies nėra blogai, nes skatina investicijas į NT ir gyvina ekonomiką. Tačiau kai matome, kad NT įperkamumo rodikliai (atsižvelgiant į visuomenės pajamas) yra vieni žemesnių Europos Sąjungoje, galime teigti, kad Lietuvoje jauna šeima būstui įsigyti turi skirti didesnę dalį savo pajamų, o tai tikrai nedžiugina, nes tai reiškia, kad Lietuvoje šeimų, kurios augina vaikus ir kurias šalies politikos ir verslo elitas nuolat vadina valstybės pamatu, ekonominė gerovė susiurbiama NT projektų vykdytojų, bankų ir kitų šios sistemos dalyvių daug labiau nei daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių. Taigi, mažiau pinigų lieka tobulėti, vaikams auginti, kaip ir išleisti laisvalaikiui bei vartojimui, kuris gyvintų vidaus rinką. Be to, daugiau pinigų koncentruojasi stambiojo kapitalo, o gal ir korupcinių struktūrų rankose.

Kodėl korupcinių? Nes kainų lygį NT rinkoje veikia daugybė veiksnių, tačiau keli iš jų yra itin reikšmingi. Visų pirma, NT mokestis, kurio nebuvimas prioritetizuoja investicijas į NT ir taip didina kainas. Kiti ne mažiau svarbūs, o tam tikrais atvejais – ir dar galingesni, veiksniai yra rinkos ribotumas ir neskaidrumas. Kai NT rinkos ir pasiūlos, kuri mažintų kainas, plėtra yra ribojama tam tikrų geografinių ypatumų, pavyzdžiui, kai miestas yra saloje ir tiesiog nebėra kur statyti, arba korupcinės aplinkos, kuri sąmoningai veikia NT rinką, kad trukdytų jos plėtrai ir šioje rinkoje formuotųsi deficitas, todėl įtakingiausieji, gaunantys leidimus statyti, jaunų šeimų sąskaita galėtų užsidirbti viršpelnius.

Beje, šių pastabų tikslas nėra identifikuoti priežastis, lemiančias žemesnį NT įperkamumą Lietuvoje, greičiau paskatinti Lietuvos elitą šią problemą spręsti ir įspėti apie šios situacijos keliamus pavojus – tiek ekonominius, tiek korupcinius. Juk jei NT rinkoje dėl protekcionistinių ir korupcinių įtakų formuojasi aukštesnės kainos ir mažėja įperkamumas, turime kalbėti ne tik apie įtaką ekonomikai ir jaunoms šeimoms, bet ir apie nacionalinį saugumą bei augančios korupcijos įtaką visai valstybei. Kaip jau ne kartą rašėme žurnale „Valstybė“, neskaidri NT rinka yra tarsi korupcijos plėtros valstybėje greitkelis, ypač palankus ne tik stambiojo kapitalo ir oligarchinių struktūrų įtakos augimui, bet ir Rusijai, mat ši korumpuotą aplinką greitai užpildo nuo jos priklausančių verslų, taip pat ir kriminalinių struktūrų, kontrabandininkų ar net narkotikų prekeivių pinigais. Taip tai, kas prasideda kaip protekcionizmas ir neskaidrumas, gali virsti tuo, kieno veikimas labiau primena mafiją. Taigi, tai, kas mažina jaunų šeimų galimybes įsigyti būstą ir ilgalaikį Lietuvos ekonomikos augimo potencialą, ilgainiui gali virsti tuo, kas žudys valstybę iš vidaus.

Tiesa, galima teigti, kad Lietuvoje NT įperkamumas žemesnis dėl daugybės kitų priežasčių ir jokio sąmoningo, tuo labiau korupcinio, veikimo, kad taip būtų, nėra. Deja, tai būtų akivaizdus melas, nes jei teisinei sistemai tylint iš tiesų negalima teigti, kad didžiuosiuose miestuose veikia neskaidrios NT rinkos plėtrą kontroliuojančios įtakos grupės, tai, kad sistema veikia kapitalo, o ne talentų ir šeimų naudai, geriausiai demonstruoja kitas faktas. Lietuvoje nėra vykdoma tikslinga valstybės ar savivaldos politika, remiant verslo, galbūt aukštųjų mokyklų ir universitetų investicijas, kurios padėtų formuoti pigesnio NT, kurį galėtų nuomotis jaunos šeimos, profesionalai, studentai ar sunkiai gyvenantys senjorai, pasiūlą. Tiesa, Lietuvoje skiriama parama jaunoms šeimoms, įsigyjančioms būstą, ir tai tikrai yra gerai, bet būtina suvokti, kad taip valstybės ar savivaldos skiriami pinigai patenka į tą pačią rinką, pas tuos pačius vystytojus ir tai skatina kainų augimą. O jei būtų skiriamos lėšos, tikslingai skatinant papildomas investicijas, kurios formuotų kokybiško, bet už mažesnę kainą nuomojamo NT pasiūlą tam tikrų valstybės prioritetizuojamų grupių naudai, tai didintų konkurenciją NT rinkoje, stabdytų kainų augimą, didintų NT įperkamumą ir neleistų Lietuvos ekonomikos augimo naudos koncentruoti stambiojo kapitalo, taip pat oligarchų, bankų ir korupcinių struktūrų kišenėse.

Žinoma, ir šiuo atveju tokio požiūrio kritikai iš karto gali teigti (deja, į šį argumentą tenka atsakyti dabar, kad užtrolinti pastabas būtų sunkiau), kad taip veikianti sistema galėtų sukurti naujų korupcinių rizikų skirstant tuos pigiau nuomojamus butus. Taip gali atsitikti, todėl įgyvendinant šį sprendimą labai svarbu atsirinkti geriausius pažangiausių valstybių pavyzdžius. Vis dėlto svarbiausia, kad tokios korupcinės rizikos yra nepalyginamai mažesnės už tą ekonominę žalą ir tas korupcines rizikas, kurias formuoja NT rinka, kurioje įperkamumas yra mažesnis, o nuomos kainos didesnės. Bet ir vėl – tokia rinka ne tik trukdo tapti klestinčia šeimų ir talentų valstybe, bet ir skatina tapti korupcine, o gal ir oligarchų ar net mafijos valstybe. Būtent dėl šios priežasties, nors Lietuvos elitas (deja, ne tik politikos, žiniasklaidos ir verslo, bet ir startuolių bei vienaragių) su ydingai veikiančia sistema susitaiko, prie jos prisitaiko, o dalis iš jos ir užsidirba, mes ir toliau stengsimės kalbėti apie tokios politikos keliamą pavojų ir pokyčių būtinybę. Esame įsitikinę, kad Rusijos karas Ukrainoje neturėtų baigtis susitaikymu su nenaudingai Lietuvos ekonomikai ir pavojingai mūsų valstybei veikiančiomis sistemomis.

ŽALIOJI EKONOMIKOS TRANSFORMACIJA – LIETUVOS ŽMONIŲ SAUGIAI ATEIČIAI IR GEROVEI, O NE RUSIJOS GEROVEI IR KARAMS.

Prabanga, NT ir iškastinis kuras – tai sritys, kurių apmokestinimas visada labiausiai domino Rusiją ir jos sąjungininkus. Priežastys skirtingos, bet tikslas vienas. Tarkim, apmokestinus prabangius automobilius visuomenėje mažėtų susipriešinimas ir turtingųjų demonstruojamas bei puoselėjamas cinizmas. NT mokestis galėtų mažinti NT kainas ir NT rinkoje generuojamus pelnus bei galimybes, kad aplink NT rinką formuosis valstybei pavojų keliantys korupciniai tinklai. Iškastinio kuro apmokestinimas ne tik padėtų Lietuvai vystyti žaliąją transporto ir susisiekimo infrastruktūrą, bet ir mažintų naftos produktų vartojimą, tai yra Rusijos pajamas iš jos pagrindinės karo mašiną finansuojančios srities, o tai didintų Lietuvos valstybės ir jos žmonių saugumą. Taigi, visiems šiems mokesčiams Rusija visada priešinosi ir tikslingai su sąjungininkais siekė kurti susiskaldžiusią, ciniškesnę ir labiau korumpuotą Lietuvą su elitu, kuris sąmoningai ar tik orientuodamasis į savo interesus padėtų Maskvai pasiruošti naujam karui.

Šiandien ši kova tęsiasi, tačiau dar labiau išryškėjo papildomas komponentas, susijęs su visos Europos Sąjungos žaliąja transformacija, o tam tikrais atvejais ir su jos neišvengiamumu bei galimais dideliais finansiniais nuostoliais vėluojant šią transformaciją realizuoti, pavyzdžiui, mažinant iškastinio kuro, konkrečiai – naftos produktų, naudojimą bei transporto ir susisiekimo sektorių taršą. Vis dėlto svarbiausi tikslai, kuriuos šiandien itin svarbu išryškinti, siekiant maksimalios naudos Lietuvos valstybei, yra susiję su ekonominiu žaliosios transformacijos potencialu, visų pirma kuriant naujas darbo vietas, didinant Lietuvos verslų ir visos ekonomikos augimo potencialą, taip pat realizuojant sisteminius sprendimus ir vystant infrastruktūrą, kuri leistų siekti didžiausios naudos Lietuvos žaliajai energetikai bei užtikrinti ekonomikai ir visuomenei naudingiausią transporto bei susisiekimo sektorių transformaciją.

Deja, kaip ir buvo galima tikėtis, dalies itin svarbių sprendimų, ypač susijusių su transporto ir susisiekimo sektorių transformacija, suvokimas net ir vykstant Rusijos karui Ukrainoje yra tikslingai ištrinamas. Visų pirma tai demonstruoja aktyvų Rusijai draugiškų struktūrų ir dalies savo interesus ginančių kapitalo grupių veikimą. Tam pasipriešinti galime tik garsiai kalbėdami apie tai, kaip žaliąją ekonomikos transformaciją galime paversti Lietuvos sėkmės istorija. Taip, kaip po ilgo laiko sėkmės istorija pavertėme kovą su koncernu „Gazprom“, kai padidinome biokuro potencialą ir pasistatėme SGD terminalą. Siekiant šio tikslo būtina kuo tiksliau identifikuoti sprendimų visumą, kuri užtikrintų, kad žengtume Lietuvai, o ne tam tikroms grupėms ar tuo labiau Rusijos karų finansavimui naudingu keliu. To sieksime artėjančiame Vilnius GreenTech Forum, vyksiančiame šių metų spalio 29 dieną. Jame stengsimės detalizuoti „Lietuvos Davose“ suformuluotų tikslų realizavimo viziją ir raginsime patriotiškai nusiteikusį Lietuvos politikos ir verslo elitą šių tikslų siekti kartu.

VILNIUS IR KAUNAS TURI NE SKALDYTI, O STIPRINTI LIETUVOS VALSTYBĘ.

Būtina labai aiškiai suvokti, kokį turtą didinti galintį valstybės ekonominės plėtros potencialą mes Lietuvoje turime. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra dviejų didžiausių Lietuvos miestų geografinis artumas, sudarantis sąlygas pasinaudojant kokybiška transporto ir susisiekimo integracija bei tikslingai formuojama investavimo politika bei kuriant ekosistemą, patrauklią talentams ir šeimoms, užtikrinti dar spartesnę didžiausių miestų ekonominę plėtrą, galinčią sustiprinti visą Lietuvos valstybę. Nesiekiant šio tikslo bus prarasta nemaža dalis šio ekonominio potencialo – vertinant poros dešimtmečių perspektyvoje, reikėtų kalbėti apie galimybę prarasti dešimtį ar daugiau milijardų eurų.

Neabejojame, kad tai yra ekonominis potencialas, kuri privalome išnaudoti, nes šiandien turime konkuruoti ne tik su Talinu ar Ryga, kurią šiemet pirmą kartą Vilnius aplenkė pagal gyventojų skaičių, bet ir su Lenkijos sostine Varšuva, kurios ambicijas geriausiai simbolizuoja ne tik už daugiau nei 30 mlrd. eurų realizuojamas vieno didžiausių oro uostų ir su juo susijusių transporto mazgų Europoje projektas, bet ir ketinimas iki 2050-ųjų beveik visus Varšuvos rajonus sujungti modernaus metro linijomis (vienas bus sujungtas modernaus tramvajaus linija). Tuo metu Lietuvoje, nors ir pavyko iškovoti, kad Vilnių ir Kauną sujungtų ganėtinai greita traukinio jungtis, nors po trejų metų įtikinėjimo mūsų forumuose pavyko paskatinti numatyti patogų susisiekimą šia jungtimi iš Kauno ir Vilniaus oro uostų, liko teoriškai lengviausias, bet dėl patriotinės ir vertybinės Lietuvos elito lyderystės trūkumo sunkiausias darbas – sujungti miestų vidinę infrastruktūrą su geležinkeliu tarp Vilniaus ir Kauno bent viena modernia transporto jungtimi, taip užtikrinant miestų integraciją ir sukuriant prielaidas suvienyti abiejų miestų darbo rinkas, nes tai galėtų būti itin naudinga realizuojant Lietuvos, kaip technologiškai pažangiam verslui patrauklios valstybės, viziją.

Kuo kokybiškesnė bus ši integracija, tuo didesnį teigiamą efektą tai turės abiejų miestų ekonominei, socialinei, net turistinei ir kultūrinei plėtrai, taip pat sėkmingai ir maksimaliai naudingai žaliajai Lietuvos transporto bei susisiekimo sektorių transformacijai. Apie tai išsamiai kalbėsime artėjančiame Vilnius GreenTech Forum. Jame organizuojame sesiją, skirtą žaliojo susisiekimo ir transporto tilto tarp Vilniaus ir Kauno naudai miestams ir valstybei aptarti ir išryškinti.

Deja, bent kol kas turime konstatuoti, kad diskutuojant šia tema „Lietuvos Davose“ mums nepavyko sudominti nei Vilniaus, nei Kauno miesto merų, kad sudalyvautų diskusijose apie NT rinką ar tartųsi dėl didžiųjų miestų susisiekimo infrastruktūros plėtros. Norėtųsi tikėti, kad merai buvo labai užsiėmę ar tiesiog nepastebėjo mūsų kvietimo, todėl šį sykį viešai kviečiame dalyvauti Vilnius GreenTech Forum ir kartu rūpintis Lietuvos sostinės bei Laikinosios sostinės galimybėmis sustiprinti mūsų šalį.

Be jokios abejonės, kalbant apie tokios svarbos infrastruktūrinius projektus, labai svarbi Vyriausybės pozicija ir ryžtas priimti tuos ilgalaikius sprendimus, kurių didžiausią naudą pajus jau kitos vyriausybės, tačiau ji būtina kuriant saugią ateitį. Tikimės, kad kalbant apie Vilniaus ir Kauno miestų infrastruktūrų integraciją ir sisteminius sprendimus, kurie galėtų pradėti mažinti augančias spūstis Vilniuje, bus demonstruojama tvirta ir atsakinga Gintauto Palucko vadovaujamos Vyriausybės lyderystė. Apie jos svarbą pakalbėsime atskirame komentare, kuriame informuosime apie svarbiausius spalio 29 d. vyksiančio Vilnius GreenTech Forum tikslus.

LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMIKOS DEBIUROKRATIZACIJA IR DEOLIGARCHIZACIJA.

2025-ųjų „Lietuvos Davoso“ forume vyko sesija, skirta Lietuvos ekonomikos debiurokratizacijai – temai, kuri Lietuvoje bent trumpam tapo itin populiari, todėl iš Vyriausybės nuskambėjo pažadai tiek mažinti biurokratinio aparato išlaidas, tiek ir prižiūrėti, kad biurokratija nestabdytų svarbių investicinių projektų. Tai iš tiesų simbolizuoja teigiamas intencijas, tačiau tai nėra tas lūžis, kurio turėtume siekti. Didžiausias biurokratijos pavojus, kurį turime suvokti, yra tas, kad biurokratija, ypač korumpuota, o ką jau kalbėti apie susijusią su oligarchinėmis ar kriminalinėmis struktūromis, yra labai kantri ir atspari, todėl nesunkiai išlauks šį suaktyvėjimo kovojant su ja etapą ir sėkmingai darbuosis arba korumpuosis ir toliau, nebent Vyriausybė, politikos ir verslo elitas sutartų dėl svarbiausių ekonomikos plėtros ir transformacijos krypčių, kurių nuolatinė priežiūra ir biurokratijos įdarbinimas šiems procesams prižiūrėti trukdytų klampinti pažangą ar net korumpuoti valstybę. Būtent todėl labai svarbu sutarti dėl detalesnės, nei šiose pastabose pateikiama, Lietuvos ekonomikos proveržio ir ilgalaikės plėtros vizijos. Taip pat užtikrinti nuolatinę priežiūrą, kad ši vizija nestrigtų biurokratijos džiunglėse, nes būtų įdarbinta rūpintis valstybe, o ne savimi. To siekiant reikalinga ne tik vizija, bet ir instrumentai, kurie galėtų užtikrinti Lietuvai naudingos nacionalinės ekonomikos politikos vykdymo sėkmę. Taigi, svarbu ne tik stengtis sutaupyti iš biurokratijos, bet ir stiprinti tam tikrus jos komponentus – gal tam tikrose ministerijose, o gal net sukuriant Regionų ministeriją. Tarkim, ši ministerija prižiūrėtų, kad regionuose investiciniai projektai dėl vietinių ar Rusijos remiamų įtakų nestrigtų, kad iš NT rinkos naudą gautų šeimos ir talentai, o ne stambusis kapitalas ar net korupcija, kad infrastruktūra regionuose būtų vystoma orientuojantis ne į trumpalaikę naudą tam tikriems regionams ir miestams ar tuo labiau jų vadovams bei jų partneriams, o į ilgalaikę naudą miestams, valstybei ir t. t.

Žengiant tokiu keliu būtų galima užtikrinti, kad jei nacionalinėje politikoje sutariama dėl pagrindinių darbų, realizuojant ilgalaikį ekonomikos proveržį, padėsiantį užtikrinti gynybos finansavimo ir piliečių gerovės augimą, jis neįstrigs regionuose ar tam tikruose miestuose, kuriuose biurokratija ar magnatų ir oligarchų interesai pirmenybę gali teikti trumpalaikiams interesams ir palaidoti šių miestų bei visos valstybės ilgalaikį ekonominį potencialą. Taigi, viena svarbiausių minčių, kurią stengėmės perteikti „Lietuvos Davose“ ir stengsimės ginti artimiausiais metais, yra ši: mums reikia ne tik mažinti biurokratiją ir valstybei tenkančias jos išlaikymo išlaidas, bet ir stiprinti biurokratiją, kuri tikslingai dirbtų, kad užtikrintų svarbiausių tikslų didinant ekonomikos potencialą valstybėje realizavimą. Tad planuodami tiek artėjantį Vilnius GreenTech Forum, tiek ir kitų metų „Lietuvos Davosą“ siūlysime Vyriausybės vadovui G. Paluckui ir Lietuvos politikos demokratinių pažiūrų lyderiams išnaudoti mūsų forumus kaip vertybinę ir informacinę platformą, kurioje būtų galima aptarti sisteminius sprendimus, kuriuos turime priimti, kad sustiprintume mūsų valstybę ir užtikrintume biurokratinę priežiūrą, kad korumpuota ar abejinga biurokratija šios pažangos nepalaidotų.

SKATINTI LIETUVOS ELITĄ SIEKTI, KAD BŪTŲ REALIZUOTAS PAŽANGUS VISUOTINĖS GYNYBOS MODELIS.

Tai – vienas svarbiausių uždavinių, kuriuos turime atlikti ruošdamiesi kitam dešimtmečiui ir stengdamiesi išvengti mūsų šalies okupacijos. Deja, ir vienas sunkiausių, nes tam reikia nuoširdžių elito pastangų pakilti virš savo interesų, taip pat rasti jėgų šviesti ir raginti visuomenę siekti pažangos stiprinant Lietuvos valstybę. Būtent šių pastangų trūkumas lemia, kad valdžioje esantys politikos lyderiai, net jei ir suvokia tam tikrų sprendimų būtinybę, renkasi priimti tik dalį jų, nes nesitiki visuomenės palaikymo ir yra nuolatinės kritikos ugnyje. Būtent tai šiandien mes ir stebime, kai bandoma realizuoti tik dalį būtinų su mokesčiais susijusių sprendimų, o dalį – tų, kurių nauda abejotina. Labai tikėtina, jog taip elgiamasi norint įsiteikti visuomenei ir žengti bent vieną žingsnį teisinga kryptimi, tačiau taip ignoruojama kitų sprendimų būtinybė, o dalies – net ir daroma žala. Tuo pat metu vengiama sprendimų kitose srityse, tarp jų – ir gynybos, nes bijoma, kad esamoje informacinėje ir vertybinėje aplinkoje jie sukels dar didesnę pasipriešinimo bangą ir pakirs bet kokios pažangos galimybes. Manome, kad būtent tokia mus supanti aplinka lėmė, kodėl organizuodami 2025-ųjų „Lietuvos Davosą“ nesugebėjome paskatinti Vilniaus ir Kauno miesto merų diskutuoti apie sprendimus, kurie didintų didžiausių Lietuvos miestų ir visos valstybės ekonominį potencialą, taip pat paskatinti Lietuvos politikų ir kariuomenės vadovybės diskutuoti apie visuotinės gynybos sistemą, kurios turime siekti, jei norime atgrasyti Rusiją nuo invazijos į Lietuvą. Juk tikriausiai visi suprantame, kad noras Lietuvoje turėti 20 tūkst. profesionalių karių yra labai svarbus, kaip ir sprendimas 5 ar net 6 proc. BVP skirti gynybai. Jei vis dėlto Rusija nuspręs vykdyti invaziją į Baltijos šalis, taigi – ir į Lietuvą, turime suvokti, kad bus pasitelktos šimtatūkstantinės, o gal ir pusę milijono sieksiančios karinės pajėgos. Jas sulaikyti, turint labai plačią fronto liniją ir net technologinį pranašumą, bet nerealizavus visuotinės gynybos koncepcijos ir neturint gerokai didesnių paruoštų (apginkluotų) rezervinių pajėgumų, gali būti labai sunku. Tuo labiau kad akivaizdu, jog Rusijos kariuomenė tobulėja, o per penkerius šešerius metus, kai baigsis aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje, tikėtina, atkurs savo pajėgumus. Taigi, turėtume veikti itin sparčiai ir ne tik ryžtingai stiprinti savo profesionalias pajėgas, bet ir kurti visuotinės gynybos sistemą. Jei vėluosime ją realizuoti ir nepaskatinsime jos realizuoti kitas Baltijos valstybes, kurioms gali tekti patirti pirmąjį smūgį, demonstruosime silpnumą, o tai Rusijai simbolizuos mūsų pažeidžiamumą. Tai turėtų sukelti nerimą Lietuvos visuomenei ir elitui, ypač matant, kaip savo bendradarbiavimą karinėje srityje stiprina Šiaurės šalys – Danija, Švedija, Norvegija ir Suomija. Jų susitarimai apima ginkluotės sertifikavimo suderinimo procesą ir gynybos planų sinchronizavimą. 2024-ųjų balandį Šiaurės šalių gynybos ministrai pasirašė viziją, numatančią itin plačius užmojus bendradarbiaujant gynybos stiprinimo srityje: didesnio skaičiaus bendrų karinių pratybų organizavimą, edukacinės veiklos plėtrą, bendrų gebėjimų stiprinimą, bendros ryšių ir karinės infrastruktūros plėtojimą, taip pat aktyvesnes bendras operacijas ir stebėjimo veiklą. Kodėl tokio išsamaus susitarimo kol kas nėra tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos? Deja, šis klausimas tėra retorinis, nes esant tokiai informacinei aplinkai ir tokioms elito demonstruojamoms vertybėms bei požiūriui į valstybę tai yra sunkiai įmanoma. Manytume, kad būtent todėl politikos lyderiai ir apsiriboja tik dalimi Lietuvai svarbių darbų ir nedrįsta padaryti visų būtinų darbų, kurie apimtų visuotinės, arba totalinės, gynybos koncepciją ir daug glaudesnį bei NATO gynybos planus stiprinantį bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Juk su šiomis šalimis blogojo scenarijaus atveju gali tekti stengtis išlaikyti bendrą frontą. Sutikime: tai nėra gerai, tiksliau – tai gali tapti pagrindine priežastimi, kodėl Rusijos atgrasymo galia bus per maža ir Baltijos valstybės, konkrečiai – Lietuva, kitą dešimtmetį taps naujuoju Kremliaus taikiniu. Siekdami, kad taip neatsitiktų, stengsimės ir toliau skatinti realizuoti visuotinės (totalinės) gynybos koncepciją, vildamiesi, kad vis didesnė dalis elito atstovų vienysis ir bendromis pastangomis (tam skirsime daug dėmesio 2026-ųjų „Lietuvos Davose“) paskatinsime tiek mūsų politikos lyderius, tiek Latviją bei Estiją žengti šiuo keliu ir įgyvendinti pažangiausią totalinės gynybos modelį, kuris derintų visuomenės funkcionavimo taikos laikotarpiu interesus ir tinkamą pasiruošimą atremti agresorių.

LIETUVOS PATRIOTIŠKAI NUSITEIKUSIŲ JĖGŲ IŠSILAISVINIMAS IR ĮGALINIMAS KURTI STIPRIĄ

VALSTYBĘ. Labai stebina, kad vykstant tokiam siaubingam karui šimtai Lietuvos verslo lyderių ryžtingai ir narsiai ragino didinti finansavimą gynybai, tačiau kai atėjo metas tartis dėl tam tikrų su mokesčiais susijusių sprendimų, kurie didintų gynybos finansavimą, vienytis ir skatinti visuomenę pasirinkti teisingiausius sprendimus, iš didelės dalies pasigirdo tik dantų griežimas ir aimanos. Nė cypt apie tai, kodėl NT mokestis yra naudingas, kodėl reikėtų labiau apmokestinti naftos produktų vartojimą ar tuo labiau savo pačių prabangius automobilius. Tarsi karas būtų pasibaigęs tą akimirką, kai kilo grėsmė, kad kovojant už Lietuvai naudingą pažangą gali nukentėti jų kišenė, ar kad principingumas ginant Lietuvos interesus gali supykdyti su įtakingomis jėgomis, taip pat ir reprezentuojančiomis Rusijos ar naftos interesus, kurioms tokios permainos nenaudingos, todėl vargšė kišenė gali nukentėti dar daugiau. Iš dalies tai yra tiesa, bet tik todėl, kad kovotojų gretos labai retos. Kai kovojome su Rusijos koncernų „Gazprom“ ir „InterRAO“ įtaka bei šių koncernų naudai Lietuvoje veikiančiomis sistemomis, nukentėdavome tik todėl, kad didelė dalis elito, jei aktyviai nekolaboravo, tai darė pasyviai – dažniausiai apsimesdavo vertybiškai mirusiu, nieko nematančiu ir nesuprantančiu. Taip ir dabar jo didelė dalis apsimeta, kad Lietuvoje nevyksta kova dėl pažangesnės ekonomikos sistemos ar kova prieš arba už sprendimus, kurie ilguoju laikotarpiu sparčiau ir naudingiau Lietuvos valstybei mažintų naftos vartojimą. Nevyksta ir kova už valstybę, naudingesnę šeimoms ir talentams, o ne NT rinkoje pelnus semiančiam kapitalui. Jie nemato ir nesuvokia, kad šiandien vyksta didžiausia kova, o koks po Rusijos karo Ukrainoje bus Lietuvos elitas – šviesus ir įgalus vienyti visuomenę, kad būtų priimti būtini sprendimai, tokie kaip pažangaus visuotinės gynybos modelio diegimas, ar vis dėlto pilkas, iš kurio visi tyliai imdami pavyzdį viešai ir socialiniuose tinkluose demonstruos patriotizmą, bet tuo pat metu prioritetą teiks savo kišenei?

Be jokios abejonės, gyventi ir užsiimti verslu apsimetant, kad jokių įvardintų kovų nėra, daug lengviau, tuo labiau kad nenorintieji permainų, norintieji tik valdyti ir kaupti kapitalą tikslingai stengiasi formuoti aplinką, skatinančią prisitaikyti ir būti patriotu, kuris patriotizmą demonstruoja, o ne tuo, kuris už patriotiškus tikslus ir Lietuvos pažangą kovoja.

Deja, visos įvardytos kovos Lietuvoje vyksta, ir būtent nuo jų rezultato, nuo to, ar mums pavyks paskatinti elitą, ypač verslo su visais startuoliais ir vienaragiais, lįsti iš savo kišenėmis ir verslo ebitdomis įtvirtintų apkasų, iš kurių šiandien girdėti tos aimanos ir dantų griežimas, priklausys, ar mums pavyks suvienyti Lietuvos visuomenę ir paskatinti politikus priimti būtinus sprendimus greičiau – tuo metu, kai šiais sprendimais dar galime iki minimumo sumažinti ar eliminuoti didžiausią grėsmę mūsų valstybei ir žmonėms, kuri priešingu atveju kitą dešimtmetį kils Lietuvai.

Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie šiomis pastabomis pasidalins, ir visiems „Lietuvos Davoso“ forumo dalyviams, partneriams bei rėmėjams, piliečiams ir verslams, kurių dėka galime organizuoti forumą ir skatinti visuomenę kurti stiprią valstybę, kaip ir dalintis šiomis mintimis, kurių svarbiausias tikslas – neleisti ištrinti suvokimo, kad šiandien galime vienytis ir kurti šviesią bei saugią Lietuvos ateitį, arba galime apsimesti, kad mūsų tai neliečia, ir tokią galimybę išvaistyti.

Gerbiamieji, jūsų dėka galime stengtis, kad mūsų ateitis būtų saugi. Ačiū Jums!

„Lietuvos Davoso“ forumo organizatoriai